Patinka parašinėti ,patinka pabendraut, pasipasakot kartais ..Orai žvejybai nelabai betinkami, tai , atsiradus daugiau laiko, sukurpiu kokį rašinėlį , jei įkvėpimas, aišku, ateina...Į rašytojus nepretenduoju, bet užrašyta istorija, jau yra užrašyta, nebenumirs gal kartu su tuom kuris ją galvoje nešiojosi, gal anūkai, proanūkiai perskaitys kada, sužinos, ką jų dėdė veikė, kaip gyveno, kokias žuvis gaudė, ar kur 
keliavo 

Kadangi šis skyrelis apie pomėgius, tai gal nesupyksit, jei jį įmesiu čia, kas norės perskaitys, kas nemėgsta , ar nenori skaityt, užteks fotkes tik pasižiūrėt 
Taigi, važiuojam.... Pavadinsiu jį trumpai :


---------------------------------------------------------- KELIONĖ ------------------------------------------------------------


Visi mes esam keliavę kur nors. Į parduotuvę duonos nusipirkt, degtukų, makaronų, ar kabliukų žuvelei pasigaut . Atkeliaujam į šį pasaulį visi su baisiausiu klyksmu, o iškeliaujam iš jo į dausas , dažniausiai ramiai, tyliai medinėje dėžutėje iš 6-ių lentų, giminėms, artimiesiems su ašaromis akyse palydint   

Keliaujam į žvejybą, ar medžioklę, į draugų susitikimą, ar pas gimines pasisvečiuot, keliaujam į užsienį pinigo daugiau užsidirbt, ar dar velniai žino kur kas sugalvojam pakeliauti....   

Būna ir ilgų kelionių, besitęsiančių kelias savaites, ar net mėnesius, o gal net metus, kokių tik tų kelionių nebūna.
Esu nemažai ir aš keliavęs, išmaišęs Europą skersai ir išilgai lėktuvais reaktyviniais ir sraigtų varomais, automobiliais lengvaisiais ir krovininiais, autobusais minkštaisiais ir keltais didžiuliais, plaukiančiais vandeniu.... 
Bet šį kartą pabandysiu papasakoti apie šiek tiek kitokią kelionę, kelionę paprastu dviratuku, pavadinimu Minsk, kuri tęsėsi 15 parų. Tiksliau, dviem dviračiais, nes keliavome dviese su draugu. 
Kaip sakiau, visokiausių tų kelionių yra buvę, bet visgi ši yra įsirėžusi labiausiai į atmintį, o tokia turbūt ir liks visam laikui. O gal ir ne, gal bus jų dar įdomesnių, nežinau, bet abejoju, ar bepasitaikys įsimintinesnių nei ši, apie kurią ruošiuosi papasakoti...
Keliavome mes 1977 metų vasarą ir buvo tada turbūt birželio, arba liepos mėnuo. Kaip matome, gana seniai. Kai kurie skaitantys, turbūt dar ir gimę nebuvote ...  .

Aišku, daug smulkmenų, detalių, jau yra išsitrynę iš atminties per tuos prabėgusius 38 metus. Bet juk smulkmenos ir lieka smulkmenomis, svarbiausiai- esmė, pagrindas, nors kartais tos smulkmenos ir būna svarbiausios, kaip pavyzdžiui, kodėl vienas žvejys iš žvejybos grįžta su pilna terba žuvies, o kitas- su tuščia  ? Juk dažniausiai dėl tų smulkmenų, kurių kitas nenaudoja, ar nežino kaip panaudoti 
Bet yra kaip yra, atmintis iš vis keistas dalykas, kartais kokį šūdniekį atsimeni visada, įstringa ilgam, o esmės- nebe...., pasimiršta...

Idėjos generatorius, kaip dabar madoje yra sakyti, o tada turbūt nei tokio išsireiškimo nebuvome girdėję , buvo mano geriausias vaikystės draugas, o kartu ir kaimynas, ir klasiokas vardu Vydmis. Na, paaugliams ( o mums tada buvo po 16 metų) tų idėjų įvairiausių juk netrūksta, prisifantazuojam kaip reikiant, tik dažniausiai, mažai ką iš tų fantazijų tepavyksta įgyvendinti. Gal ir dažniau pavyktų, bet kai tu esi piemuo, liaudiškai tariant, kai esi pilnai priklausomas nuo tėvų, kaip bebūtų taip, bet lemiamą žodį - galima ar negalima, visgi taria jie. Mano draugo tėvai būdavo toliarantiškesni, ir žvejybon , ir kitur, išleisdavo nesunkiai, ko nepasakyčiau apie saviškius...Man reikėdavo nemažai pastangų įdėt, kol juos prikalbindavai, priždėt, kad prigaudysi daug žuvies, tik išleiskit, būkit geri, pririnksi daug grybų, na išleiskit tik, virsi valgyti, tvarkysi kambarius, skalbsi ir lyginsi, ir į bažnyčią nueisi, ir išpažinties ir komunijos, išleiskit, tik, būkit geri...Būsiu visada geras, darbštus ir dar visoks koks nuostabus, tikrai nemeluoju aš jums, pamatysit, išleiskit tik  

Su didžiuliu nerimu laukiau, bandžiau parinkti tinkamą momentą, kada jiems apie tą būsimą kelionę pranešti, bet galų gale pasirįžau.... Gerai nebepamenu, ką jiems prižadėjau, kaip ten maldavau, ką sakiau, bet ...- išleido ''plot . Ir dėkui didžiulis jiems už tai, kad nesužlugdė mūsų svajonės... yra apie ką prisiminti...
Juk jei nebūtų išleidę, net šio rašinio nebūtų ir nesėdėtute čia dabar , akių negadintumėte :grin: . 

O suplanavę mes buvome aplankyti, apžiūrėti Rygą ir Taliną, ir , kas be ko, susiurbti į save visą tą grožį, kuris plauks pro mūsų akis, minant pedalus dviračio, vėjui plaukus kedenant, ir žvalgantis aplinkui, kas kur dedasi, o ne kas kur padėta, kaip kokie vagys  . 

Tada, tais laikais, kaip žinia, sienų tarp Pabaltijo valstybių nebūdavo, keliai buvo atviri, net paso į tokią kelionę galėjai neimti, ne taip kaip dabar, kad būtina turėti jį , atsidūrus pasienio zonoje.
Rytų pusėn žvelgiant, plytėjo neaprėpiami CCCP( TSRS) plotai, ir jokių problemų keliaujantiems iš čia rytų kryptimi nebūdavo. Tik gink Dieve, nesugalvokit į vakarus pasukti, ir viskas bus OK, turbūt kad OK, jei kas nors kitkas nenutiks.... 

Maršrutą parinktome tokį: Laukuva- Kryžkalnis- Šiauliai- Joniškis - Ryga - Piarnu- Tallinn, o atgal mes nusprendėm grįžti kitu keliu, nors ir tolimesniu, su nemažu lanku, kad nebūtų taip nuobodu ir vaizdai nesikartotų, Tallin- Tartu- Valga- Valmiera- Salaspils , Bauska- Šiauliai- ir nuo čia, jau tuo pačiu keliu, kaip ir kad atvažiavome- grįžtame Laukuvon, gimtinėn mylimon.
Pabandžiau dabar išdėlioti šį maršrutą maps, tai parodė , nei daug, nei mažai 1270 km

Sportininkui profesionalui, sutikite, tai nėra daug, bet mes nebuvome nei sportininkai, nei profesionalai, o ir dviratukai mūsų buvo patys paprasčiausi. Kainuodavo jie tada, jei gerai pamenu, 46 rublius. Nepirkome mes juos specialiai šiai kelionei, o turėjome iš anksčiau, nebuvo jie nauji, bet buvo gan tvirti.
Ankstesniais metais mes su jais buvome keliavę , bet tik po Lietuvą, netoli, maršrutais Laukuva- Palanga- Šventoji- Laukuva, kas buvo apie 220 km, ir Laukuva- Šilutė- Rusnė- Laukuva, atstumas apie 160 km, ir šiaip buityje naudodavome vos ne kiekvieną dieną turbūt... ,,Abkatke", taip sakant jie buvo praėję neblogą, bet dabartiniai gręsiantys 1300 km, ne tik mums, bet ir jiems turėjo būti nemažas iššūkis, atlaikys -neatlaikys?
O kam atrodo, kad toks atstumas - vieni niekai, tai sėskit ant dviratuko ir pamėginkit jį įveikti, papasakosit čia mums kaip sekėsi  

Susikrovėme į kuprines mantą, pririšome prie bagažinės palapinę, katiliuką maistui išsivirt, pasiėmę pasus, žemėlapius ir fotoaparatą CMEHA 8M, kainavusį kažkur 16 rublių, jei atmintis nemeluoja, iškeliavome...

Nors žuvį jau ir tada mokėdavome pasigauti, bet meškerių neėmėme. Kam jos? Juk dieną reikia pedalus minti, o naktį miegoti...
Panašios kelionės, šiaip jau, būna gana nuobodžios, bet nuotykių , keliaujant ilgesnį laiką, atsitinka įvairių ...
Pati didžiausia nuobodybė, aišku, minti pėdalus. Atsikeli ryte auštant, papusryčiauji, susitvarkai , sėdi į balną ir - mini mini, mini mini, mini mini visą dieną iki pat kol temti pradeda  . Pakelėj stabteli užkąsti konservų kokių, ar sūrio, ar sausainių, ar dar ko, ką gauni parduotuvėje nusipirkti tuo momentu. Sovietinėje parduotuvėj, ne šiuolaikinėje, kur akys raibsta nuo ten esančių gėrybių, užkandi, atsigeri vandenuko iš upelio, prieš tai nepamiršęs jį užvirinti, arba pakelėj sustoji prie kokios sodybos, ir jei šunys nepuola, paprašai žmonių pasisemt iš jų šulinio...... ir.... vėl mini toliau... vakare jau užpakalio prie sėdynės nebegali pridėti, nes nutrintas kaip reikiant  ....po kelių dienų ir jisai pripranta... O kai pūslės užgyja , jau būna visai pakenčiama ;uolrait  

Taigi, išvažiavę anksti ryte, vieną naktį pernakvoję Lietuvoje, antrą jau Latvijoje netoli Rygos, trečią dieną mes atsidūrėme kaimyninės respublikos sostinėje.

Tiesa, sunku suprasti ir dabar, o tada buvo dar sunkiau, kaip, neprivažiavę Rygos, sugebėjome pasiklysti. Miname miname, miname miname, o plentas, artėjant prie tos išsvajotos sostinės, kažkodėl tik siaurėja, mašinų beveik nebevažiuoja visai ir net pasiklaust nebėra ko, net traktoriai nebesivažinėja čia...Jaunimas dabar paklaustų, tai ko GPS neįsijungėt? Juokauju, aišku, iš kur tas GPS-as, jei apie tokius aparatus tada gal tik fantastinėse knygos terašydavo ... 

Galų gale, pavyksta išsiaiškint, kad ne į tą pusę nuvažiavom, tenka grįžti atgalios gal 30 km, gal dar daugiau, kad jį kur perkūnas.... :-niak' 
Bet visi sunkumai kažkada baigiasi ir mes jau matome didžiulį užrašą RIGA

Prikabintas failas:

Prikabintas failas:

Dardame Rygos gatvėmis. :gutgut ...Tikrąja to žodžio prasme, dardame, nes aprūkęs katiliukas, pririštas prie metalinio dviračio rėmo, iškala tokius garsus, kad pusė Rygos gyventojų iškiša galvas pro langus, pasižiūrėt, kas gi čia vyksta jų mieste mylimąjame, kas čia nutiko, kad tokia tarškalynė girdisi :-D 
O mes, sustoję bandome katilą pritvirtint taip, kad nebildėtų, bet kur tau, važiuojant per tramvajaus bėgius, stiprus krestelėjimas ir tuoj pat vėl viskas išsiklibina, ir vėl dardėjimas nesvietiškas, net žandai mums raudonuoja iš gėdos....

Rygos centre jau pilna žmonių ir visų dėmesys, visų akys atsuktos į du kažkokius kaimo jurgius su kaimietiškais dviračiais, ,,zirga galvas" kažkokius, kurie, tikrai keistai atrodydami, kelia triukšmą baisulinį, blin, '''bum 
Juk nepradėsi šaukti, kad mes net iš Lietuvos čia atvažiavome, nepykite, nepaniekinkite, taip jau gavosi, nepagalvokite nieko blogo, mes tik turistai , o ne į turgų važiuojame vogtų dviračių pardavinėti  

Susiradę paštą, užrašę linkėjimus,  pasiuntėme namiškiams po atvirutę su Rygos vaizdu, tipo, duodame žinią, kad mes sveiki ir gyvi, jau esame mieste ant Dauguvos upės kranto. Juk tada mobiliųjų telefonų nebuvo, o paprastais laidiniais irgi niekam nieko negalėjome pasakyti, nes jų, nei mano, nei draugo tėvai neturėjo....  
Keistai gyveno žmonės tada, jaunimui dabartiniam turbūt sunku ir suprasti, kaip tai buvo įmanoma iš vis gyvent be telefono kišenėj  .
Televizorius nespalvotus, jau turėjome namie. Bet, apsaugok Viešpatie, jei juose mus su draugu tėvai būtų išvydę per ekraną, tarkime per žinias: tokie ir tokie nepilnamečiai jaunuoliai nutverti vaikštinėjant ten ir ten, neaišku iš vis ko jie čia atvyko, ką veikia, kai normalųs žmonės tuo metu darbuojasi kolūkiuose, gamyklose, keldami sovietinę ekonomiką, gerindami visų tarybinių žmonių gyvenimą...tra-lia - lia , bra-lia-lia , šalia-lia, ma-lia- lia ............t.t. ir pn. .......   :superšokas O siaube....  

Pasižvalgę po Rygos senamiestį, pasipaveikslavę

Prikabintas failas:

...užvertę galvas dangun, apžiūrėję miesto šventyklas ir jų bokštų gaidžius , vakarui artėjant, pagal planą turime palikti miestą ir, iki sutemstant, susirasti vietą nakvynei. Juk negulėsi Rygoje ant šaligatvio. Milicija iš kart būtų prisistačius pasidomėt, kas čia per valkatėlės, kas per hipiai ilgaplaukiai, kas per nesąmonės dedasi...Ir kuom tas baigtųsi, vienas Dievas težino...
Kol išvažiavome iš miesto, jau visai temt pradėjo ir ne tik temt, bet ir lyt. Pila, kaip iš kibiro, bėga viskas , šlapi kiaurai, pamatėme kažkokį pastatą, o virš jo užrašas MOTEL šviečia. Kad ir vėliau, kas kart pro tą vietą mašina pravažiuojant, pamačius moteliukas ir dabar ten tebestovi, pravažiuojant su mašina iš kart plūsteli malonųs prisiminimai, kur gi ne...

Sovietmečiu viešbutyje gauti vietą praktiškai juk būdavo neįmanoma. Nesvarbu, tuščias jis ar pilnas, neįleis niekas, kol gerai nepatepsi administratorės... O mes apie tai net ir nesvajojame, iš kur pas vargšus moksleivius pinigai ,,tepalui", iš kur? .... Kiaurai šlapi atlėkę iki jo, palindome po stogeliu, pasislėpėme nuo lietaus ir galvojame, ką toliau darysime...O ir ką čia sugalvosi...išeitis tik viena, stovėti čia lauke per naktį, o auštant, nors ir nemiegojus, jei lietus liausis, pajudėti link Talino...Kiek mes ten prastovėjome, nebepamenu, bet motelio darbuotoja, matyt vis matydama tuos du keistuolius prie durų, nusprendė išsiaiškinti, kas čia per kadreliai tokie...
Išėjusi laukan paprašė dokumentų, mato- lietuviai, žiūri į mus, žiūri į dviračius, vėl į mus, vėl į dviračius....Paaiškiname situaciją, moteriškė pasirodė supratinga, jautri, sako nebešalkit vargšiukai, einam duosiu jums kambarį, sušilsit, išsimaudysit, permiegosit...Nepamenu, kur savo transporto priemones nuvarėme pastatyt, bet tikrai jų kambarin nesivežėme  
Už kambarį nenuplėšė brangiai, gal rublį, gal du...bet pailsėjome kaip karaliai...Negalėjome atsistebėti, kaip, kad ir tokiose vietose, kur viskas persmelkta korupcija, kyšininkavimu, dar galima gerų, širdingų, gailestingų, kito bėdą suprantančių, žmonių sutikti...

Ryte laimingi pajudėjome pirmyn link kelionės tikslo...
Kiek ir kaip važiavome iki Talino, kažkodėl atmintį neįstrigę. Turbūt jokių stresų, nuotykių įpatingų neįvyko... 
Galvoju, gal viena foto, kur įdėjau prie Rygos, paveiksluota Piernu, gal sumaišiau...kas čia tiksliai beprisimins, na ne taip juk ir svarbu, jei ką sumaišysiu, nepasmerksit  

Ir štai mes jau vaikštinėjame po Estijos sostinę...Fotografuojamės

Atvažiavę iš Piarnu pusės, nusprendėme susirasti Tartu kelią ir ten kažkur pušynėlyje, pasistatę palapinę, įsikurti...

Reikalingą kelią suradome nesunkiai, išvažiuojant iš miesto, pamatėme oro uostą, prieš jį pasukome į netoliese esantį miškiuką ir jau visai temstant , pasistatę palapinę, nuėjome miegoti. Užmigti sekėsi sunkiai, , lėktuvai tai kyla, tai leidžiasi...Garsai, o ypč reaktyvinių lėktuvų riaumojimi- siaubingi, ir ypač kai jie kyla...Bet galų gale, apie vidurnaktį viskas nurimo, nutilo. Jau pradedam snūduriuoti ir išgirstam kažkokius žingsnius, kažką traškant per krūmus vis garsiau ir garsiau, einant, braunantis link mūsų palapinės... Galų gale tas triukšmautojas užkliūna už palapinės virvės, ir su trenksmu žnekteldamas ant žemės išleidžia rusišką tiradą, praskiestą riebiais keiksmažodžiais : kto zdės, bliad pakojnikam spat niedajot (kas čia , k***a, numirėliams miegoti neduoda)...    
Mes, persigandę, drebėdami iš baimės, gulime palapinėje ir laukiame, kas čia toliau dabar bus. Ar tik nebus čia mūsų visų kelionių pabaiga, ar ne giltinė kokia atėjo mūsų pasiimti    




----------------------------------------------------- KELIONĖ (II dalis) -------------------------------------------------------

Ne, nieko nebuvo. Mes iš palapinės neišlindom, ir net pro plyšį nepamatėm, su dalgiu ant peties ta giltinė buvo atėjusi, ar be jo. Bet faktas, kad ne mūsų tada ieškojo, atsikėlė, nusivalė dulkes ir nuėjo tolyn, ten , kur ir ėjo savo aukos pasiimti burbuliuodama rusiškus keiksmažodžius.. 

Anksti ryte pažadino lėktuvų griausmas. Kiek pasivartę, pasiražę, išlindome lauk, susikūrėme laužą, už ką turbūt dabar ir baudą galima būtų gauti, jei tai darai nepažymėtose stovyklavimui vietose. O tada, tais klausimais buvo viskas paprasčiau, kiti laikai, kiti įstatymai...
Dūmelis rūksta, užkaitėme katiliuką košei , o gal sriubai užsivirti, nepamenu, iš kur gavę vandens. Gal mes jo dar turėjome butelį, o gal parsinešėme iš netoliese pastebėtos sodybos šulinio. Tik pamenu, kad neužilgo sulaukėme svečio- pagyvenusios rusakalbės močiutės, kuri pasirodė visai smagi, nepikta, dar net arbata mus, tokius tolimus, nors ir nekviestus svečius, pavaišino. 

Išklausinėjusi , ko mes čia, atsibeldėme, paaiškino, kad šičia, kur įsirengėme nakvynę, yra senos kapinėse, kurios neprižiūrimos...Ir pasižvagius tikrai vienur kitur buvo matyti paminkliniai akmenys, kurių mes iš vakaro ir nepastebėjome, nes, ne tas rūpėjo, o norėjosi kuo greičiau susiręsti vietelę nakvynei. Palapinė mūsų buvo pati paparasčiausia, mažutė, vadinama vienviete, panaši į šuns būdą, nes kitokios sovietinė pramonė pasiūti nesugebėdavo. Ir nusipirkt parduotuvėje būdavo neįmanoma. Kai kas tais laikais jau turėdavo, pamenu, lenkiškas tokias spalvotas, gražias, labiau panašias į namelius, nei į palapines. Bet iš kur mes tokią galėjome gaut, jei nebuvome net matę parduodant. Mūsiškė, žalio brezento, baisios išvaizdos, stipresniam lietui užėjus, per stogą, per kitas siūles leisdavo vandenį. Bet ne tas svarbiausia, svarbiausia turėjome šiokį tokį, bet vistiek stogą virš galvos, užuovėją nuo vėjo kai prireikdavo tam kartui kur pernakvot.

Jinai buvo mažytė, bet dviese, o reikalui esant ir tryse, laisvai sutilpdavome (tryse nebelaisvai), ir mums į bet kokį komfortą tuo metu būdavo nusišvilpti. Kadangi buvo maža, tai buvo ir nesunki, o kartu ir nebrangi, tokiai kelionei pats tas. Buvome ją pirkę kažkada prieš porą metų gal, dviese per pusę pinigus susimetę, nes juk augome, vyriškėjome ir tų kelionių būsimų ateityje planavome turėti ne vieną, ir ne dvi, ir ne tris. O kiek jinai kainavo, jau ir nebeatsimenu, bet ne prūdais. 
Neturėjome net miegmaišių, todėl kartais naktimis sušaldavome. Ai, bet kai jaunas, tas nėra taip baisu, atleiskit man už lyrinį nukrypimą į šoną eilinį kartą ...  

Taigi, senutė , sako, nieko baisaus čia tose kapinėse jums nenutiks, jūsų čia niekas nelies, gyvenkit, o dviračius, vykdami į miestą galite pasistatyti prie mano namo , bus saugu, ir grįžę, kokius palikote, tokius ir rasite, niekas jų neims... 

Pasaulis, kaip sakoma, ne be gerų žmonių , vėl mums pasisekė, nereikės po Estijos sostinę tampytis visos mantos , o galėsim atsipalaidavę pavaikštinėti ir viską iššniukštinėti, kaip tie Estijos gyventojai čia gyvena.

Dvi dienas, o gal 3, mes paskyrėme Talinui. Pavaikštinėjome, įsiamžinome prie patikusių objektų ,sorry už nuotraukų kokybę:

Va čia, toje paskutinėje, draugas įamžintas prie to kareivio paminklo , kurio jau Talino centre dabar ir nebėra, kuris buvo iškeltas į kitą vietą prieš keletą metų, dėl ko vyk Tal;ine baisiausios riaušės... 

Be galo, be krašto mus sužavėjo tas Talinas, jo senamiestis, mažytės parduotuvės jame, šventovės, kurios išliko nesugriautos per ilgus šimtmečius, siaurutės gatvelės, senoviniai pastatai iš skalūnų, kurių estijoje nors vežimu vežk. Ką ten vežimu, traukinių sąstatais, pamatėme uostą ir jame esantčius laivus, gal net Suomijos krantus pamatėme, to patys nežinodami, daug ką pamatėme, patiko, ne be reikalo keliavome...

Vakare grįžus ,,namo" į kapines  , užsikūrus laužą, vėl ateidavo senutė, pripasakodavo įvairiausių istorijų, paklausinėdavo ką patyrėme, pasiūlydavo, kur dar mums nuvykti, kur dar ką įdomaus galima čia netoliese glūdinčiame Vanna Tallin (senajame Taline) pamatyti ...
------------

Pratęsimas bus, dargi namo į Laukuvą reikia grįžti.... Beliko tiek nedaug, tik jį parašyti 
Laukiu atsiliepimų